Jėzus kalbėjo Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus“. (Jn 3, 16–18)
MEILĖS BENDRYSTĖ
Švenčiausiosios Trejybės dogma gali mums atrodyti tarsi visiškai su realiu gyvenimu nesusiję teologų išvedžiojimai. Iš tikrųjų taip nėra. Švenčiausioji Trejybė – tai gyvenimo slėpinio atskleidimas, leidžiantis suvokti, kas yra gyvenimas, mirtis, meilė, o mums visiems aiškiai pasakoma: visa tai kyla iš bendrystės.
Vienas Dievas trijuose Asmenyse: Dievas nėra savyje užsisklendusi vienatvė, o bendrystė. Dievo būties esmė atsiskleidžia tada, kai pradedame mąstyti apie nesiliaujančią meilę, tarpusavio ryšį, susitikimą, šeimą, šventę. Kai, anot Šventojo Rašto, „pradžioje“ Dievas sako: „Padarykime žmogų, į mus panašų“, šis panašumas susijęs ne su Kūrėju, ne su Dvasia, netgi ne su Amžinuoju Dievo Žodžiu, bet apima viską kartu. Sukurtas žmogus yra Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas, nes tiek Dievo, tiek žmogaus esmę nusako bendrystės sąvoka.
Tokiu būdu tampa aišku, kodėl žmogų slegia ir gąsdina vienatvė; ji yra svetima žmogaus prigimčiai! Kaip tik todėl mylėdami ar užmezgę draugystę jaučiamės patenkinti ir laimingi, nes tai yra mūsų gyvenimo pašaukimas, net nežinia: pirmasis ar antrasis. Vienu žodžiu tariant, virš visko iškyla meilės ryšys, apie kurį kalba Evangelija: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų“. Evangelijoje žodis „mylėti“ visuomet tapatus kitam, praktiškam, konkrečiam ir stipriam žodžiui: „duoti“. Mylėti, reiškia: duoti. Evangelijos pagal Joną centrinė mintis yra paprasta ir kartu labai sudėtinga: „Dievas taip pamilo“… Tai pats giliausias Dievo apibūdinimas. Dievas yra meilė, kuri traukia prie savęs, ir mes tai išpažįstame: mes įtikėjome meile, kuria Dievas mus myli!
Jei kas nors mūsų paklaustų, į ką mes, krikščionys, tikime, tikriausiai spontaniškai norėtume pakartoti tikėjimo išpažinimo žodžius: „Tikiu į Dievą Tėvą… į Jėzų Kristų, kuris buvo nukryžiuotas ir prisikėlė… į Šventąją Dvasią… visuotinę Bažnyčią… Apaštalas Jonas mums nurodo kitokį atsakymą: krikščionis tiki meile, kuri yra pats Dievas.
Mes įtikėjome meile: kiekvienas vyras, kiekviena moteris, netgi ir netikintys, gali tikėti meile. Kiekvienas žmogus gali tikėti ir pasitikėti meile, kaip gyvenimo išmintimi. Jei nėra meilės, iš jokios sakyklos, nuo bet kokio altoriaus sklindantys žodžiai neprivers įtikėti Dievu. Mes pasitikime ir tikime Švenčiausiosios Trejybės tarpusavio meile, kuri iš Jos sklinda, pasiekia mus, apsupa ir plinta toliau.
„Dievas taip pamilo pasaulį“… Dievas myli ne vien tik žmogų, bet visą pasaulį, žemę, gyvūnus, augalus, - visą kūriniją. Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą, vadinasi, ir mes privalome mylėti šią žemę, jos platybes, joje gyvenančius žmones, jos augalus, gėles, gyvūniją, visą grožį. Galime ir privalome pasakyti: mūsų mylima žemė.
Švenčiausiosios Trejybės šventė atspindi mūsų širdies gelmes ir mūsų sugebėjimą įvertinti savo gyvenimo prasmę. Keliaudami pas Tėvą, kuris yra gyvybės šaltinis, pas Sūnų, kuris myli mus taip, kad neatsisakė dėl mūsų aukotis, pas Dvasią, bendryste nušviečiančią mūsų vienatvę, jaučiamės maži ir drauge apgaubti paslapties. Maži ir priglausti glėbyje To, kuris valdo visą Visatą ir kuris vadinasi Meilės Bendrystė.…
(mons. Adolfas Grušas)
